Kelionė į Šv. Alberto parapiją Freiburge
Labai džiugu, kad
mūsų ryšiai su Šv. Alberto parapija Vokietijoje nenutrūksta. Štai ir vėl mūsų parapijos jaunimas turėjo galimybę
pasisvečiuoti svetingajame Fraiburge. Gavę kvietimą atvykti, nepraleidome šios
puikios galimybės.
Liepos 17 dieną mūsų lėktuvas pakilo Vilniaus oro
uoste ir po dviejų valandų skrydžio nusileido Vokietijos Kalsruhe-Baden oro
uoste. Čia mus pasitiko viena iš Alberto parapijos šeimų. Susipažinę susėdome į
automobilius ir pajudėjome Fraiburgo link. Atvykę į miestą buvome apgyvendinti
šeimose. Čia mus labai maloniai bei svetingai pasitiko ir priėmė. Tos pačios
dienos vakarą turėjome bendrą vakarienę,
kurios metu galėjome pabendrauti bei susipažinti su šioje parapijoje esančiu
jaunimu bei šeimomis. Pasistiprinę, pabendravę grįžome į savo šeimos pailsėti
po kelionės bei pirmųjų įspūdžių.
Trečiadienio rytą
visi vėl susitikome ir patraukėme į miesto centrą. Turėjome įdomią bei
prasmingą ekskursiją po Fraiburgo katedra, gidės pagalba sužinojome labai
įdomių pasakojimų ir sukūrimo detalių. Katedroje kiekviena smulkmena turi savo
prasmę bei istoriją. Išklausę visų gidės pasakojimų bei apžiūrėją katedrą,
lipome į Miunsterio bokštą, tai katedros
varpinės bokštas. Mums pasisekė pačiame viršuje atsidūrėme 12 valandą, kai
varpai pradeda skambėti visu savo gražumu, o ir vaizdas iš viršaus nuostabus.
Išeikvoję jėgas kopimui į bokštą, pasistiprinome ragaudami tradicines vokiečių
gatvėse kepamas dešreles. Visą dieną turėjome puikią galimybę apžiūrėti
Freiburgo senamiestį.
Ketvirtadienį
pabuvojome ne tik Vokietijoje, bet ir Prancūzijoje. Vokietija ir Prancūzija
susikerta viduryje Reino upės, todėl pasidalinę į dvi grupeles galėjome laivu
nuplaukti į kitą upės pusę. Kelionė laivu truko apie dvi valandas. Kol viena
grupelė plaukė pirmyn, kiti turėjo galimybę pasivaikščioti po Prancūzijos
miestelį Calmar. Vėliau grupelės apsikeitė vietomis. Laivo kapitonas buvo
nusiteikęs labai geranoriškai, mielai mums pasakojo savo kelionių istorijas,
bei leido patiems pavairuoti laivą. Čia pat denyje ir pasistiprinome. Vakare
susitikome su tėvu Martinu ir aptarėme sekmadienio Šventąsias Mišias. Jis
stengėsi, kad Šv. Mišios būtų bent kiek mums savos, todėl leido skaitinius
skaityti ir lietuvių kalba taip pat bendrai kūrėme visuotinę maldą, kuri buvo
skaitoma ir vokiečių ir lietuvių kalbomis. Galėjome giedoti lietuviškas giesmes
Šventų Mišių metu. Tėvui Martinui esame labai dėkingi už pastangas, kad
sekmadienio Šventose Mišiose mes galėtume taip pat melstis savo gimtąją kalba.
Penktadienis buvo
pramogų diena mums, nes visą dieną praleidome Europos parke. Tai vienas
didžiausių atrakcionų parkų Europoje. Emocijos bei įspūdžiai neišmatuojami.
Po smagaus
penktadienio šeštadienis pareikalavo daug jėgų, nes visi išsiruošėme į kalnus.
Prireikė daug ištvermės kol pasiekėme viršūnę. Bet buvo verta stengtis, nes
atsivėrė nuostabus vaizdas. Viršūnėje visi lietuviai traukėme patriotines
dainas. Tuomet nusileidę žemyn turėjome grįžti namo ir ruoštis vakarui, nes
mūsų laukė vakarienė su dainomis bei šokiais. Vakarienės metu buvo dainuojamos
tiek vokiečių tiek lietuvių dainos. Vėliau mes mokėme vokiečius šokti mūsų
tautinius šokius, bei žaisti liaudies žaidimus. Jiems tai labai patiko. Visi
labai noriai prisijungė ir šoko kartu su mumis. Vėliau mus taip pat išmokė vieną tradicinį
vokiečių žaidimą. Diena prabėgo atnešdama pilną naujų įspūdžių bei patyrimų.
Sekmadienio rytą
šventėme Šv. Mišias, kurias aukojo tėvas Martinas. Šv. Mišios nebuvo įprastos
nei mums nei parapijiečiams, bet jautėsi stipri bendra malda. Sekmadienis
poilsio diena, todėl ir mes neapsikrovėme darbais. Visą dieną mieste vyko
muzikos festivalis, tad mes pasinaudojome proga jame apsilankyti. Visame mieste
buvo galima išgirsti daugybę skirtingų chorų bei kolektyvų. Visi jie atliko
labai skirtingą muziką. Buvo galima eiti ir klausyti, ko tik širdis geidžia.
Visos kelionės
deja turi pabaigą, tad ir mūsų kelionė neprailgo. Paskutinę dieną išvažiavome į
miesto centrą pirkti lauktuvių, tiems, kurie mūsų laukė sugrįžtant. Po dienos
mieste paskutinį vakarą susirinkome bažnyčioje, kur mūsų laukė parapijos
klebonas. Čia meldėmės už visą laiką praleistą čia, dėkojome Dievui už galimybę
atvykti, už šeimas, kurios mus priėmė bei už visus parapijiečius, kurie
prisidėjo, kad mums čia būtų gera. Po maldos bendrai pavakarieniavome ir vėl
nuskambėjo lietuviškos dainos. Po to sekė ilgas atsisveikinimas su jaunimu bei
šeimomis.
Ketvirtą valandą
ryto išvykome į oro uostą ir jau puse septynių mūsų lėktuvas pakilo nuo žemės,
mes sugrįžtame. Oro uoste mūsų jau laukė išsiilgę tėvai. Gera vėl sugrįžti
namo.
Vokietijoje
praleistas laikas ilgam įstrigs atmintyje. Tiek daug naujų pažįstamų, įspūdžių,
emocijų bei patirčių. Tiek daug žmonių šypsenų ir rūpestingumo. Mes esame be
galo dėkingi už tai, kad taip šiltai mus priėmė ir išlydėjo. Savaitė tai
trumpas laiko tarpas, bet mes per ją pamatėme, sužinojome, patyrėme labai daug.
Tikėkimės, kad kitą vasarą sulauksime atsakomojo vizito ir galėsime taip pat
šiltai priimti vokiečių šeimas. Juk Lietuvoje mes taip pat turime, ką parodyti.
Mūsų nuostabūs ryšiai su Šv. Alberto tik stiprėja, tikimės, kad ši draugystė
atneš dar daug džiaugsmo bei padės
visiems kartu gilinti tikėjimą savo bendryste.