Kelionė į Šv. Alberto parapiją Freiburge





Labai džiugu, kad mūsų ryšiai su Šv. Alberto parapija Vokietijoje nenutrūksta.  Štai ir vėl mūsų  parapijos jaunimas turėjo galimybę pasisvečiuoti svetingajame Fraiburge. Gavę kvietimą atvykti, nepraleidome šios puikios galimybės.
Liepos  17 dieną mūsų lėktuvas pakilo Vilniaus oro uoste ir po dviejų valandų skrydžio nusileido Vokietijos Kalsruhe-Baden oro uoste. Čia mus pasitiko viena iš Alberto parapijos šeimų. Susipažinę susėdome į automobilius ir pajudėjome Fraiburgo link. Atvykę į miestą buvome apgyvendinti šeimose. Čia mus labai maloniai bei svetingai pasitiko ir priėmė. Tos pačios dienos vakarą turėjome  bendrą vakarienę, kurios metu galėjome pabendrauti bei susipažinti su šioje parapijoje esančiu jaunimu bei šeimomis. Pasistiprinę, pabendravę grįžome į savo šeimos pailsėti po kelionės bei pirmųjų įspūdžių.
Trečiadienio rytą visi vėl susitikome ir patraukėme į miesto centrą. Turėjome įdomią bei prasmingą ekskursiją po Fraiburgo katedra, gidės pagalba sužinojome labai įdomių pasakojimų ir sukūrimo detalių. Katedroje kiekviena smulkmena turi savo prasmę bei istoriją. Išklausę visų gidės pasakojimų bei apžiūrėją katedrą, lipome į  Miunsterio bokštą, tai katedros varpinės bokštas. Mums pasisekė pačiame viršuje atsidūrėme 12 valandą, kai varpai pradeda skambėti visu savo gražumu, o ir vaizdas iš viršaus nuostabus. Išeikvoję jėgas kopimui į bokštą, pasistiprinome ragaudami tradicines vokiečių gatvėse kepamas dešreles. Visą dieną turėjome puikią galimybę apžiūrėti Freiburgo senamiestį.
Ketvirtadienį pabuvojome ne tik Vokietijoje, bet ir Prancūzijoje. Vokietija ir Prancūzija susikerta viduryje Reino upės, todėl pasidalinę į dvi grupeles galėjome laivu nuplaukti į kitą upės pusę. Kelionė laivu truko apie dvi valandas. Kol viena grupelė plaukė pirmyn, kiti turėjo galimybę pasivaikščioti po Prancūzijos miestelį Calmar. Vėliau grupelės apsikeitė vietomis. Laivo kapitonas buvo nusiteikęs labai geranoriškai, mielai mums pasakojo savo kelionių istorijas, bei leido patiems pavairuoti laivą. Čia pat denyje ir pasistiprinome. Vakare susitikome su tėvu Martinu ir aptarėme sekmadienio Šventąsias Mišias. Jis stengėsi, kad Šv. Mišios būtų bent kiek mums savos, todėl leido skaitinius skaityti ir lietuvių kalba taip pat bendrai kūrėme visuotinę maldą, kuri buvo skaitoma ir vokiečių ir lietuvių kalbomis. Galėjome giedoti lietuviškas giesmes Šventų Mišių metu. Tėvui Martinui esame labai dėkingi už pastangas, kad sekmadienio Šventose Mišiose mes galėtume taip pat melstis savo gimtąją kalba.
Penktadienis buvo pramogų diena mums, nes visą dieną praleidome Europos parke. Tai vienas didžiausių atrakcionų parkų Europoje. Emocijos bei įspūdžiai neišmatuojami.
Po smagaus penktadienio šeštadienis pareikalavo daug jėgų, nes visi išsiruošėme į kalnus. Prireikė daug ištvermės kol pasiekėme viršūnę. Bet buvo verta stengtis, nes atsivėrė nuostabus vaizdas. Viršūnėje visi lietuviai traukėme patriotines dainas. Tuomet nusileidę žemyn turėjome grįžti namo ir ruoštis vakarui, nes mūsų laukė vakarienė su dainomis bei šokiais. Vakarienės metu buvo dainuojamos tiek vokiečių tiek lietuvių dainos. Vėliau mes mokėme vokiečius šokti mūsų tautinius šokius, bei žaisti liaudies žaidimus. Jiems tai labai patiko. Visi labai noriai prisijungė ir šoko kartu su mumis.  Vėliau mus taip pat išmokė vieną tradicinį vokiečių žaidimą. Diena prabėgo atnešdama pilną naujų įspūdžių bei patyrimų.
Sekmadienio rytą šventėme Šv. Mišias, kurias aukojo tėvas Martinas. Šv. Mišios nebuvo įprastos nei mums nei parapijiečiams, bet jautėsi stipri bendra malda. Sekmadienis poilsio diena, todėl ir mes neapsikrovėme darbais. Visą dieną mieste vyko muzikos festivalis, tad mes pasinaudojome proga jame apsilankyti. Visame mieste buvo galima išgirsti daugybę skirtingų chorų bei kolektyvų. Visi jie atliko labai skirtingą muziką. Buvo galima eiti ir klausyti, ko tik širdis geidžia.
Visos kelionės deja turi pabaigą, tad ir mūsų kelionė neprailgo. Paskutinę dieną išvažiavome į miesto centrą pirkti lauktuvių, tiems, kurie mūsų laukė sugrįžtant. Po dienos mieste paskutinį vakarą susirinkome bažnyčioje, kur mūsų laukė parapijos klebonas. Čia meldėmės už visą laiką praleistą čia, dėkojome Dievui už galimybę atvykti, už šeimas, kurios mus priėmė bei už visus parapijiečius, kurie prisidėjo, kad mums čia būtų gera. Po maldos bendrai pavakarieniavome ir vėl nuskambėjo lietuviškos dainos. Po to sekė ilgas atsisveikinimas su jaunimu bei šeimomis.
Ketvirtą valandą ryto išvykome į oro uostą ir jau puse septynių mūsų lėktuvas pakilo nuo žemės, mes sugrįžtame. Oro uoste mūsų jau laukė išsiilgę tėvai. Gera vėl sugrįžti namo.
Vokietijoje praleistas laikas ilgam įstrigs atmintyje. Tiek daug naujų pažįstamų, įspūdžių, emocijų bei patirčių. Tiek daug žmonių šypsenų ir rūpestingumo. Mes esame be galo dėkingi už tai, kad taip šiltai mus priėmė ir išlydėjo. Savaitė tai trumpas laiko tarpas, bet mes per ją pamatėme, sužinojome, patyrėme labai daug. Tikėkimės, kad kitą vasarą sulauksime atsakomojo vizito ir galėsime taip pat šiltai priimti vokiečių šeimas. Juk Lietuvoje mes taip pat turime, ką parodyti. Mūsų nuostabūs ryšiai su Šv. Alberto tik stiprėja, tikimės, kad ši draugystė atneš dar daug džiaugsmo bei  padės visiems kartu gilinti tikėjimą savo bendryste.