Ligonio patepimas nėra blogas ženklas!
Biblinė ikona, kuri išreiškia visą Ligonių patepimo slėpinio gylį yra pasakojimas apie Gerąjį Samarietį, Luko Evangelijoje (Lk 10, 30-35) ,- sakė Pranciškus. – Kiekvieną kartą, kai švenčiame šį sakramentą, Viešpats Jėzus kunigo asmenyje prieina arti prie to, kuris kenčia, sunkiai serga, yra senas. Palyginimas pasakoja, kad gerasis samarietis pasirūpina kenčiančiu jo žaizdas sutepdamas aliejumi ir vynu. Aliejus primena tą, kuris yra kasmet vyskupo palaiminamas Didžiojo Ketvirtadienio Mišiose, būtent Ligonių patepimui. O vynas yra ženklas Kristaus malonės ir meilės, kylančių iš jo gyvybės už mus atidavimą, turtingai išreikštų Bažnyčios sakramentiniame gyvenime.
Galiausiai samarietis kenčiantįjį patiki nakvynės namų šeimininkui, kad šis juo pasirūpintų, nepaisydamas išlaidų. Kas yra šis šeimininkas? Tai Bažnyčia, krikščionių bendruomenė, mes visi, kuriems kasdien Viešpats Jėzus patiki tuos, kurie kenčia, kūne ir dvasioje, kad galėtume ant jų išlieti, neskaičiuodami, visą jo gailestingumą ir išgelbėjimą.
Šis siuntimas Bažnyčiai, pasak popiežiaus Pranciškaus, yra aiškiai ir tiksliai pabrėžtas Jokūbo laiške, kuriame rekomenduojama: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jk 5, 14-15). Kalbama apie praktiką, kuri gyvuoja jau nuo apaštalų laikų. Jėzus išmokė savo mokinius pirmumo ligoniams ir kenčiantiems, perdavė jiems sugebėjimą ir uždavinį perteikti jo vardu ir pagal jo širdį palengvinimą ir taiką, per specialią Ligonių sakramento malonę. Jos nereikia bijoti, gyvai pabrėžė Šventasis Tėvas – kai kurie nenori Ligonių patepimo, nes tai gali būti blogu ženklu, gali išgąsdinti ligonį – esą jau tuoj laidotuvės. Tačiau, priešingai, kunigas ir Viešpats ateina jam padėti, suteikti vilties, atleisti nuodėmių. Tai yra labai gražu. Vis tik tai neturi tapti primygtiniu stebuklo ieškojimu ar pretenzija visada pagyti.
Problema yra ta, kad vis rečiau prašoma šio sakramento. Pagrindinis to paaiškinimas yra tame, jog daug krikščionių šeimų mano, įtakotos šiandieninės kultūros ir jautrumo, kad kančia ir mirtis yra tabu, kažkas, ką reikia slėpti ir kalbėti kuo mažiau. Yra tiesa, kad kančia, blogis ir pati mirtis daugeliu aspektų lieka slėpinys, kuris didesnis už mus ir prieš kurį pritrūksta žodžių. Tai išreiškiama ir Ligonių patepimo apeigose, kuriose blaiviai ir pagarbiai nurodoma, kad „kunigas uždeda rankas ant ligonio kūno, nieko nesakydamas“.
Brangūs bičiuliai, - sakė popiežius, - yra gražu žinoti, kad skausmo ir ligos metu nesame vieni: per ligonio patepimą kunigas ir kiti esantys atstovauja visą krikščionišką bendruomenę, kuri, kaip vienas kūnas, susiglaudžia aplink tuos, kurie kenčia ir jų artimuosius, maitindami juose tikėjimą ir viltį, palaikydami malda ir broliška šiluma. Tačiau didžiausia paguoda yra tame, kad per sakramentą arti yra pats Viešpats Jėzus, kuris mus paima už rankos ir primena, kad priklausome jam ir kad niekas – taip pat blogis ir mirtis – negalės atskirti nuo Jo.