Piligrimystė

Šių metų rugpjūčio 9-16 dienomis Elektrėnų parapijos jaunimas dalyvavo Kaišiadorių vyskupijos organizuotame jau dešimtajame jaunimo piligriminiame žygyje Varkalės – Pivašiūnai, kurio tema šiemet buvo „Šlovinkite Viešpatį, tautų šeimos! (Ps 96, 7)“. Piligrimystėje taip pat dalyvavo mūsų vyskupijos jaunimas iš kitų parapijų, ir net iš Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų. Viskas prasidėjo rugpjūčio 9 dienos popietę, kuomet jaunimas pradėjo rinktis Varkalių kaime esančioje vyskupijos stovyklavietėje. Ten pabuvoję tris dienas ir susipažinę vieni su kitais, išklausę keletą mokymų įvairiomis temomis, kurios yra aktualios tikinčiam jaunimui, ketvirtosios dienos priešpietį iškeliavo link savo tikslo – Švč. M. Marijos, Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslo Pivašiūnuose. Keliaudami piligrimai meldėsi, šlovino Dievą giesmėmis, taip pat dar labiau sustiprino naujai užsimezgusias draugystes, kurios, kaip tikimės, dar ilgai nenutrūks. Piligrimai eidami aplankė Aukštadvarį, Onuškį bei Dusmenis, rinko kelyje sutiktų žmonių intencijas, kurias Pivašiūnuose atnešė kaip auką šv. Mišiose.
Tačiau viskas nesibaigė tik atėjimu į Pivašiūnus. Rugpjūčio 15d, per Žolinę, jaunimas patarnavo pagrindinėse atlaidų šv. Mišiose, atliko įvairias tarnystes ir taip liudijo savo jauną bei gyvą tikėjimą atvykusiems maldininkams. Vėliau prasidėjo Kaišiadorių vyskupijos jaunimo diena, kurioje dalyvavo visi atėjusieji iš Varkalių bei naujai prisijungę žmonės, kurie negalėjo dalyvauti piligriminiame žygyje. Jaunimas praleido tikrai labai gerą laiką, dar labiau sustiprino ryšį su Dievu bei susirado naujų draugų iš kitų mūsų vyskupijos vietų.
O dabar jaunimas dalinasi savo įspūdžiais:
Marius Eitminavičius
Šiemet jau buvo trečias kartas, kai dalyvavau šioje piligriminėje kelionėje ir nusprendžiau šią patirtį dar labiau pagilinti, todėl dalyvavau kaip savanoris, taigi ir pati piligrimystė prasidėjo tikrai ne rugpjūtį, o kur kas anksčiau – kovo mėnesį, kai pradėjome savanorių susitikimus, galvojome mokymų temas, skirstėmės tarnystes, meldėmės, kad ši piligrimystė įvyktų sklandžiai ir visi puikiai atliktume prisiimtus darbus. Ir išties galiu pasakyti, kad dalyvio ir savanorio patirtys skiriasi. Pamatai visą virtuvę, kiek yra įdedama darbo, kad didžiausias vyskupijos jaunimo renginys įvyktų ir visiems paliktų tik pačius geriausius įspūdžius. Žinoma, užgriūna ir labai didelė atsakomybė vykdant tarnystes, bet juk su Dievu ir jo pagalba viskas įmanoma. Manau, kad ir kitais metais tikrai būsiu savanoriu jei niekas nesutrugdys.
Rimantė Jagelavičiūtė
Man šis piligriminis žygis buvo puiki proga atsipūsti nuo rutinos, pasikalbėti su bendraminčiais ir gilinti savo tikėjimą. Pasiruošimo stovyklos mokymuose girdėjau daug vertingų minčių, kurios padėjo suprasti, kokią intenciją iš tikrųjų noriu nunešti Marijai prie kojų. Eiti buvo nelengva, tačiau visas nuovargis, pasiekus Pivašiūnų šventovę, tarytum išnyko. O savanoriaudama didžiuosiuose atlaiduose, džiaugiausi galėdama bent truputį prisidėti prie tos didžiulės šventės kūrimo.
Kamilė Ratkevičiūtė
Piligriminiame žygyje Varkalės-Pivašiūnai dalyvavau antrą kartą. Čia galima susipažinti su daugybe žmonių, susirasti naujų draugų, gerai praleisti laiką, bei išgyventi tikėjimą kartu su kitais žygio dalyviais. Man labiausiai patiko pinti Rožinius, klausytis įvairių mokymų ir šlovinti Viešpatį giesme. Džiaugiuosi, kad mūsų vyskupijoje vyksta toks renginys, tikiuosi, kad galėsiu jame dalyvauti ir kitais metais.
Antanas Šiaulys
Man šis žygis jau yra antras, kadangi dalyvavau jame praeitais metais. Pirmos 3 dienos (9-11) buvo laikomos kaip stovyklos Varkalėse dienos. Šios dienos taip pat buvo pasiruošimo žygiui dienos. Jų metų vyko nemažai užsiėmimų, mokymų, užduočių. Mokymuose buvo pabrėžiama, jog šio žygio tikslas nėra tik nueiti iš taško A iki taško B, bet ir ko mes iš tikrųjų norime t.y. kokios mūsų intencijos, kurias mes nešime į Pivašiūnus. Man stovykla paliko malonių įspūdžių ne tik iš mokymų, bet šiaip paties buvimo, kadangi ten aš atrandu ramybę nuo išorinio pasaulio. Taigi po trijų dienų ruošimosi, 12 dieną prasidėjo ėjimas. Atsitiktinai jis prasideda per mano gimtadienį, tačiau man tai yra pati geriausia diena, nes ją praleidžiu ne „švęsdamas“, o eidamas tyloje, maldoje, apsuptas artimų draugų. Pirma ėjimo diena kai kuriems buvo sunki, tačiau aš ėjau be problemų, skausmų ar kitų trikdžių. Vakare pasiekėme savo dienos tikslą – Aukštadvarį. Šio miestelio klebonas kaip ir praeitais metais mus palepino kibinais, tad atėję turėjome progos pavakarieniauti šventoriuje, po atviru dangumi. Po vakarienės visi kartu ėjome į Šv. Ignaco Lojolos kolegiją, kurioje mes nakvojome. Įsikūrę dalyvavome šventosiose mišiose koplyčioje, kuri yra tame pačiame pastate. Man toji koplyčia yra ypatinga dėl to, kad joje praeitais metais pilnai atsiverčiau, taigi tos šventos mišios buvo kaip tikra dvasios atgaiva po pirmos ėjimo dienos. Sekančią dieną pajudėjome toliau, link tos dienos tikslo – Dusmenų. Šįkart kelias buvo sunkesnis, nes mes ėjome tik asfaltuotu keliu, o ne žvyrkeliu kaipy praeitą dieną. Ši diena man buvo pati rimčiausia, nes gimtadienis baigėsi, dabar reikia visiškai įsijungti į maldą. Pradžioje pasiekėme mūsų pietų stotelę – Onuškį. Pietūs labiausiai atgaivino po ryto ėjimo. Po pietų klierikas Irmantas Ramanauskas pravedė mokymą apie gyvenimą be Dievo. Po mokymo vėl patraukėme eiti ir vakare pasiekėme Dusmenis. Mus juose vietiniai žmonės pasitiko su džiaugsmų ir dėl mūsų visų vakarienei pagamino cepelinų. Mes visi džiūgavome dėl to. Pernakvoję ėjome toliau. Tai buvo paskutinė ėjimo diena bei trumpiausia distancija, kurią reikėjo eiti. Pasiekę ženklą žymintį Pivašiūnus padarėme tradicinę bendrą nuotrauką. Tai atlikę ėjome link Pivašiūnų šventovės – link Švč.Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos bažnyčios. Atėjus į šventovę, mus pasitiko mūsų vyskupas Jonas Ivanauskas. Atėjus į šventovę, pajaučiau, kad sugrįžau į namus, kuriuose visada laukė mūsų visų motina – Marija. Pasimeldę ėjome į Pivašiūnų gimnaziją, kur mes apsistojome likusioms trims naktis. Kita diena buvo ypač svarbi mums visiems, kadangi tai yra pati didžiausia šventė Kaišiadorių vyskupijoje – Žolinės atlaidai. Vakare iki tos dienos mes visi pasiskirstėme tarnystėmis. Buvo nebloga patirtis. Vakare 21 valandą buvo adoracija, kuri vyko iki vidurnakčio. Adoracija Pivašiūnuose man yra ypatinga, nes tuo metu man yra lengviau pabendrauti su Dievu bei Marija. Kita diena, mums, piligrimams ir ne tik, buvo labai svarbi, nes tai buvo vyskupijos jaunimo diena. Per svarbiausias mišias mes visi buvome prisiėmę mišių tarnystes: kas patarnauja, kas gieda, kas per eucharistinę procesiją neša vėliavą ir t.t. Mišias aukojo Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Per pamokslą jis pabrėžė, jog jaunimas yra gundomas visokių blogybių, bet galima ir jų vengti. Pasibaigus mišioms visi ėjome pietauti bei pramogauti. Iš pradžių arkivyskupas, bei mūsų vyskupijos vyskupas tarė padėkos žodžius ir išdalino visiems paveikslėlius su Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos atvaizdu ir malda, bei kalendorių su pažymėtomis svarbiausiomis katalikų šventėmis iš kurių Kaišiadorių vyskupijai svarbiausia Žolinė. Vyskupams išvažiavus prasidėjo lietuvių liaudies šokiai bei žaidimai. Pasibaigus ir šiai daliai, dalyviai pradėjo rinktis daiktus ir važiuoti namo. Taip ir pasibaigė savaitės trukmės kelionė. Žinoma, liūdna, kad teko su visais išsiskirti, tačiau mums visiems reikia toliau skelbti tikėjimą ne tik tarp mūsų piligrimų, bet ir mūsų šeimose, tarp draugų, visuomenėje. Kiekvienas piligriminis mane užgrūdina ne tiek fiziškai, kiek dvasiškai ir tikiuosi, kad tai ne paskutinioji kelionė link Dievo.