Žaviuosi matulionišku teisingumo jausmo pajautimu

„Elektrėnų žinių“ svečias – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kapelionas, kanoninės teisės daktaras, kpt. kunigas Mindaugas Sabonis.

Elektrėnų dekanatas vienas iš pirmųjų pradėjęs nuosekliai dalintis ir skleisti informaciją apie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmes. Prie sklaidos prisideda „Elektrėnų žinių“ savaitraštis, kuriame kalbiname svečius, tiesiogiai susijusius su Palaimintojo byla. Kalbinome Kaišiadorių vyskupą emeritą J. Matulaitį, dabar norime pakalbinti Jus.

Jūs elektrėnietis, buvęs Kaišiadorių vyskupijos kunigas?

Į seminariją stojau iš Elektrėnų, todėl buvau įkardinuotas Kaišiadorių vyskupijoje. Prieš daugiau nei metus paprašiau leidimo mane išleisti į Lietuvos kariuomenės Ordinariatą ir šiuo metu darbuojuosi Vilniuje, Lietuvos karo akademijos kapelionu.

Ar galite mūsų skaitytojams paaiškinti, ką apskritai reiškia – paskelbimas Palaimintuoju?

Bažnyčia labai aiškiai skiria tarp šventumo, kurį galima įrodyti, ir šventumo, kurio įrodyti neįmanoma. Paskelbimas palaimintuoju ir vėliau šventuoju – tai ilgas, dalykiškas ir ganėtinai sunkus procesas, kurio pabaigoje Bažnyčia išsklaido visas abejones ir pasiekia būtiną tikrumą dėl Dievo Tarno šventumo. Toks skrupulingas tokių bylų tvarkymas neturėtų stebinti. Skelbimas palaimintuoju ar šventuoju – tai popiežiaus ordinarinis magisterinis aktas, t. y. labai aukštos kokybės teologinės tiesos mokymas.

Kaip nutiko, kad iš septynių lietuvių kandidatų pirmenybė teko arkivyskupui Teofiliui Matulioniui?

Vatikane pirmenybė šia prasme nėra teikiama. Kai postulatoriai susitvarko su jiems pavestais darbais ir gauna šventųjų skelbimo kongregacijos leidimą, tada Vatikano komisijos skaito, balsuoja, sprendžia. Kaip jau minėjau, beatifikacijos ar kanonizacijos bylų pagrindą sudaro Romoje rašomos kandidato į šventuosius pristatymas, dosjė (arba dar kitaip „positio“), išsamiai aptariantis kandidato herojiškas dorybes, kankinystę ir stebuklus. Tai mokslinis darbas, kurio sėkmė ir trukmė priklauso nuo daugelio faktorių. Matulionio byloje vienas svarbiausių buvo pamaldumas į Dievo Tarną ir liudijimai apie gautas malones. Buvo labai sunku įtikinti tiek pasauliečius, tiek kunigus, jog į Matulionį galima ir reikia melstis. Esu labai dėkingas visiems, kurie atsiliepė į mano ir Kaišiadorių vyskupo prašymus ir, be abejo, labai padėjo šioje byloje.

Jūs sakote: „Beatifikacijos tikslas yra kuo geriau pažinti būsimąjį šventąjį; leisti nūdienos žmogui jį atrasti ne kaip abstrakčią istorinę figūrą, bet kaip modelį, kuriuo galima sekti; pristatyti pas Viešpatį esantį mūsų užtarėją, kuris gali mums išmelsti malonių“. Jūs artimiausiai esate susipažinęs su bylos eiga, nes tuo metu studijavote Romoje ir buvote paskirtas postulatoriumi. Kiek metų Jūs dirbote su šia byla?

Teofiliaus Matulionio byloje postulatoriumi buvau paskirtas 2011 m. vasario 9 d. Postulatoriaus darbas – patikrinti visus įmanomus šaltinius ir liudijimus ir, šventųjų skelbimo kongregacijai padedant, pristatyti kandidatą į šventumą (dar kitaip vadinamą Dievo Tarnu) Vatikano komisijoms. Tai darant, svarbiausia neiškraipyti tiesos ir išlikti kritišku, kitais žodžiais tariant – nepristatyti būsimojo šventojo gyvenimo kaip gražaus romano. T. Matulionio pristatymas, arba tiksliau – jo „positio“ rašymas, užtruko penkerius metus. Šiame laikotarpyje turėjau progos susipažinti su daugybe dokumentų ir liudijimų.

Prisiminkite tą laiką Romoje, kokius darbus Jums teko nuveikti?

Kaip žinia, kiekvienas vyskupas, pradėjęs beatifikacijos bylą savo vyskupijoje, įsteigia specialų tribunolą, kurio tikslas – vadovaujantis specialia teisės nustatyta procedūra, surinkti visą reikiamą medžiagą apie būsimąjį palaimintąjį, apklausti liudininkus, išklausyti istorikų ir teologų komisijas ir t. t. Pirmas darbas, kurį turėjau nuveikti, tai ir buvo nagrinėjimas, susisteminimas ir giluminė pažintis su visais iš Kaišiadorių vyskupijos atsiųstais dokumentais. Vėliau, žinoma, teko pačiam patikrinti kai kuriuos archyvus Romoje, Lietuvoje, rinkti literatūrą.

Kuo jums asmeniškai artimas būsimasis palaimintasis, kokius jo bruožus išskirtumėte?

Esu teisininkas ir žaviuosi matulionišku teisingumo jausmo pajautimu. Jam nebuvo savų ar svetimų. T. Matulionis galėjo pasiūlyti obuolį kratos daryti pas jį atėjusiam saugumo agentui ir dėl nešvaros bažnyčioje pakeltu tonu apibarti savo vyskupijos kunigą.

Šis būsimas Palaimintasis turėjo subtilų humoro jausmą. Štai, pavyzdžiui, tų, kurie nekirpdavo nagų ir turėjo juodas panages, arkivyskupas paklausdavo: „Kas numirė? Kokį čia žielubą (gedulą) nešioji?“ Kaišiadorių kurijoje dirbusios vienuolės kartais labai karštai ir impulsyviai dėstydavo savo nuomonę, į ką vyskupas dažnai juokaudamas atsakydavo: „Oi, tik nesimuškit, sesutės!“

Kuo arkivyskupo T. Matulionio liudijimas svarbus Kaišiadorių vyskupijos, Lietuvos žmonėms?

Jo pamaldumas ir atsidavimas Dievo valiai – pavyzdiniai. Tai buvo drąsus žmogus, neišsigandęs ateistinio monstro. Kartu tai ir atleidimo ir susitaikymo šauklys. Matulionis niekada nereikalavo teisingumo, keršto ar atpildo savo persekiotojams. Tai buvo žmogus, tvirtai tikėjęs, kad net ir užkietėjęs sovietinio režimo funkcionierius turi žmogiškumo stygą, kurią tereikia mokėti suvirpinti. Tai buvo žmogus, kuris tiek daug nukentėjęs Rusijoje, ten visada norėjo grįžti ir tęsti savo pastoracinį darbą. Jo biografijoje apstu faktų, kuriuose Matulionis, nepaisydamas įstatymo raidės ar gręsiančių nemalonumų, pasirenka žmogų, o ne raidišką teisumą. Užtenka prisiminti sergančio vaikelio krikštą mišrioje šeimoje (carinėje Rusijoe jis užtai buvo nubaustas pinigine bauda ir pareigų atėmimu); šv. mišių aukojimą ir vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai bolševikinėje Rusijoje (Maskvos teisme už tai nubaustas 3 metų laisvės atėmimo bausme); mažos žydų mergaitės išgelbėjimą (nacistinis režimas apie tai nesužinojo, bet už tai buvo baudžiama net mirties bausme); antrosios sovietų okupacijos išvakarėse noras likti su savo ganomaisiai ir nebėgti į Vakarus (sufabrikavus bylą Matulionis buvo nuteistas ir ištremtas 7 metams kalėti Vladimiro kalėjime)... To labai linkiu Lietuvos žmonėms.

Ką reiškia tautai turėti Palaimintąjį?

Palaimintuosius ir šventuosius Bažnyčia skelbia ir mums pristato, visų pirma, ne kaip užgaidų ir prašymų tenkinimo mašinas, bet kaip pavyzdžius, kuriais galima sekti. Turint „savo“ palaimintąjį būtina atlikti tris žingsnelius: kaip galima geriau jį pažinti; iš jo mokytis ir juo sekti; prašyti jo užtarimo ir patirti dieviškųjų malonių (nebūtinai stebuklų).

Kuo mes, tikintieji, turėtume prisidėti – maldomis, žinių sklaida, šv. mišių lankymu, apmąstymais ar pan.?

Kaip minėjau, pirmasis žingsnis – pažintis su Matulioniu. Internete yra daug ir lengvai pasiekiamos informacijos apie šį iškilų tyliosios Bažnyčios arkivyskupą. Svarbūs šia prasme yra ir jo biografijos faktai, ir paties palaimintojo raštai. Kaip bebūtų keista, pastarieji yra nepaprastai aktualūs ir šiandien, paliečia ir nūdienos Lietuvos katalikams jautrias vietas: santuokos vienumo, negimusios gyvybės, nežaboto alkoholio vartojimo klausimus.

Be abejo, žinių sklaida ir, ypač, maldos – nėra antraeiliai dalykai. Taip Matulionis netaps eiline tolima istorine asmenybe, bet bus šalia ir mūsų palaimintasis.

Sovietmečiu, bijant tikinčiųjų piligrimystės ir pamaldumo į Matulionį, buvo atsisakyta minties arkivyskupą palaidoti kapuose. Buvo nuspręsta arkivyskupą „paslėpti“ Kaišiadorių katedros rūsyje ir, saugumui prižiūrint, neleisti niekam prie jo artintis. Didesnę gyvenimo dalį praleidęs kalėjimuose ir namų areštuose, arkivyskupas buvo kalinamas ir po savo mirties. Tie laikai jau pasibaigę. Kviesčiau visus į Kaišiadoris aplankyti ir pabūti su mūsų kankiniu. 

Gal jau žinoma beatifikacijos data?

Visi organizaciniai klausimai yra derinami vyskupų konferencijos lygiu. Planuojama, jog skelbimas įvyks vasarą, Jaunimo dienų Vilniuje metu.

Kokia numatyta beatifikacijos šventimo Vilniuje eiga?

Beatifikacija – tai šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto iškilmingas Popiežiaus dekreto perskaitymas. Tai daroma šv. mišių metu. Šiuo metu yra sukurta nemažai darbo grupių, kurios rūpinsis, jog beatifikacijos šventimas vyktų sklandžiai ir iškilmingai.

Bažnyčiose išstatomos palaimintųjų relikvijos sarkofaguose, ar bus tai daroma arkivyskupo T. Matulionio atveju?

Šias procedūras turi aprobuoti Vatikanas. Su Kaišiadorių vyskupu Šventųjų skelbimo kongregacijoje jau pateikėme prašymą dėl būsimojo palaimintojo ekshumacijos, jo perkėlimo ir relikvijų platinimo. Šiuo metu Kaišiadorių katedroje vyksta remonto darbai, po kurių viena iš šoninių koplyčių bus dedikuota būsimajam Palaimintajam. Ten bus perkeltas arkivyskupo sarkofagas.

Silvija BIELSKIENĖ